Arbatos saponino milteliai

Arbatos saponino milteliai paprastai yra nuo šviesiai -gelsvos iki gelsvos-rusvos spalvos milteliai, turintys švelnų botaninį kvapą ir ryškų kartaus skonį. Jo spalva ir jutimo profilis gali skirtis priklausomai nuo botaninio šaltinio, saponino grynumo, likusių polifenolių, apdorojimo temperatūros ir oksidacijos laipsnio.

Arbatos saponinai yra amfifilinės molekulės, sudarytos iš hidrofobinio triterpenoidinio aglikono ir hidrofilinių cukraus grandinių. Ši struktūra leidžia jiems adsorbuotis oro-vandens, alyvos-vandens ir kieto-skysčio sąsajose.

Pagrindinės fizikinės ir cheminės savybės yra šios:

• Tirpus arba disperguojamas vandenyje, nors žemesnio{0}}grynumo laipsniai gali sudaryti drumstus tirpalus;
• Galinčios sudaryti miceles ar kitus molekulinius agregatus, viršijančius kritinę micelių koncentraciją;
• Geba žymiai sumažinti paviršiaus ir sąsajos įtampą;
• Stiprios putojimo, drėkinimo, emulsinimo, dispersijos ir ploviklio savybės;
• Jautrus koncentracijai, temperatūrai, pH, elektrolitams, vandens kietumui ir susijusioms priemaišoms;
• Drėgmės sugerties, aglomeracijos, spalvos pasikeitimo arba veikimo pokyčių tikimybė sandėliavimo metu.

Putojantis našumas

Arbatos saponinai greitai adsorbuojasi oro ir vandens sąsajoje ir sudaro klampią elastinę plėvelę aplink oro burbuliukus. Šios sąsajos plėvelės sulėtina burbulų susiliejimą ir skysčio nutekėjimą, todėl susidaro stiprus putumas ir santykinai patvarios putos.

Didelis putumas yra naudingas šampūnams, valymo produktams, putplasčio medžiagoms ir kai kuriems žemės ūkio preparatams. Tačiau per didelė puta gali būti nepageidautina gėrimuose, fermentacijoje, pramoninėse cirkuliacijos sistemose ir nuotekų valyme.

Emulsuojantis našumas

Alyvos ir vandens sąsajoje hidrofobinė triterpenoidinė dalis sąveikauja su aliejaus faze, o hidrofilinės cukraus grandinės išlieka orientuotos į vandeninę fazę. Šis išdėstymas sukuria apsauginį paviršių sluoksnį aplink aliejaus lašelius.

Emulsinimo efektyvumo negalima numatyti vien iš bendro saponino kiekio. Taip pat reikia atsižvelgti į molekulinį profilį, sąsajos elastingumą, alyvos tipą, lašelių dydį, pH ir jonų stiprumą.

Valymo efektyvumas

Arbatos saponinas gali pašalinti riebų ir kietųjų dalelių nešvarumus drėkindamas, emulguodamas, dispersydamas ir miceliniu būdu.

Veiksmingumas turėtų būti patikrintas galutinėje formulėje, nes rezultatai, gauti naudojant vieną išgrynintą arbatos saponino ekstraktą, gali būti taikomi ne visoms komercinėms rūšims.

Arbatos saponinų mišiniai ir atrinkti atskiri teasaponinai parodė antioksidacinį ir priešuždegiminį{0}} poveikį ląstelių ir gyvūnų tyrimuose.

Pranešti mechanizmai:

• Reaktyviųjų deguonies rūšių mažinimas;
• Lipidų peroksidacijos slopinimas;
• SOD, CAT, GSH ir susijusių endogeninių antioksidantų sistemų reguliavimas;
• Su Nrf2 susijusių ląstelių gynybos kelių aktyvinimas;
• NF-κB ir MAPK uždegiminių signalų moduliavimas;
• Sumažinti pasirinktų prieš{0}}uždegiminių mediatorių;
• Apsauga nuo oksidacinių ir uždegiminių audinių pažeidimų eksperimentiniuose modeliuose.

Arbatos saponinas buvo ištirtas nuo pasirinktų bakterijų, grybų, vabzdžių, sraigių ir kitų žemės ūkio kenkėjų.

Siūlomi mechanizmai:

• Sąveika su steroliais biologinėse membranose;
• Padidėjęs membranos pralaidumas;
• Ląstelių turinio nutekėjimas;
• Energijos apykaitos sutrikimas;
• Vabzdžių virškinimo ar epitelio struktūrų pažeidimas;
• Pagerintas pesticidų preparatų drėkinimas, paskleidimas ir prasiskverbimas.

Arbatos sėklų miltai ir arbatos saponino preparatai tradiciškai buvo naudojami kai kuriose akvakultūros sistemose, siekiant kontroliuoti:

• Nepageidaujamos žuvys;
• Plėšrūs arba konkuruojantys vandens organizmai;
• Sraigės;
• Medūzų lervos arba polipai;
• Atrinkti tvenkinių kenkėjai.

Ši programa pirmiausia grindžiama skirtingu toksiškumu, o ne mitybine veikla. Arbatos saponinai gali sąveikauti su žiaunų membranomis ir kitomis biologinėmis membranomis, todėl daugelis žuvų rūšių yra ypač jautrios.

Hemolizinis aktyvumas yra svarbus arbatos saponino saugos aspektas.

Tam tikri saponinai gali sąveikauti su cholesteroliu ir kitais steroliais eritrocitų membranose. Ši sąveika gali sutrikdyti membranų organizaciją, padidinti pralaidumą ir sukelti hemoglobino išsiskyrimą.